Chianti vynas (kjantis) gaminamas Kjančio regione, centrinėje Toskanos dalyje. Istoriškai jis siejamas su storapilviu buteliu, apipintu šiaudų vytelėmis ir vadinamu fiaschi (it. nesėkmė). Kjantis, išsidriekęs centrinėje Toskanos dalyje, laikomas didžiausiu Toskanos vyno gamybos regionu, jame pagaminama daugiau kaip milijonas vyno dėžių per metus. Kjantyje gaminamas ne tik garsusis raudonasis Chianti vynas, bet ir baltasis, kitos rūšies raudonasis ir šventas vynas (it. Vin Santo).

Pirmą kartą dokumentuose Chianti vynas paminėtas XIII amžiuje, kai vynuogininkystė klestėjo Kjančio kalnuose, supančiuose Florenciją. Netoliese esančiuose Kastelinos, Gajolos ir Rados miesteliuose pirkliai sudarė Kjančio lygą (it. – Lega del Chianti), kad galėtų gaminti vyną ir skatinti jo pardavimą.
Nuo 1996 m. Chianti ir Chianti Classico vynas buvo gaminami 75–100 proc. iš Sangiovese, iki 10 proc. iš Canaiolo, iki 20 proc. iš kitų patvirtintų vynuogių rūšių –Cabernet Sauvignon, Merlot ar Syrah.
Sangiovese (tariama – sandžovėzė) – tai Italijos raudonojo vyno vynuogių veislė, kurios pavadinimas kilo iš lotyniškų žodžių sanguis Jovis – Jupiterio kraujas. Sangiovese vynuogės buvo gerai žinomos dar iki XVI a. Jaunas Sangiovese vynuogių vynas yra gaivaus braškių skonio, su vos juntamais prieskoniais, tačiau brandinant statinėse lengvai įgauna ąžuolo arba netgi deguto skonį. Nors nėra toks aromatingas kaip kitų vynuogių rūšių – Pinot Noir, Cabernet Sauvignon ir Syrah – raudonasis vynas, Sangiovese vynuogių vynui būdingas rūgščių raudonų vyšnių kvapas su žemės ir arbatmedžio natomis. Iš Sangiovese vynuogių gaminamam vynui paprastai būdingas didesnis nei vidutinis taninų kiekis ir didelis rūgštingumas.

Puikiai tinka prie ėriuko su aromatinėmis žolelėmis, paršelio ant iešmo ir gardžių bei aromatingų antrųjų patiekalų.